1992 m. pagal architektės Irenos Likšienės projektą pastatyti „Šilko“ fabriko poilsio namai Palangoje šiemet sužibo naujai – įsimintinos ir unikalios architektūros vėlyvojo modernizmo erdvės tapo šviesiu, išraiškingu ir šiuolaikišku apartamentų kompleksu.
Projekto užsakovai patikėjo, kad šį pretenzingą architektūros kūrinį galima išsaugoti ir šiandien užburiantis pastato interjeras ir formos yra išlaikytos, tačiau apvilktos „nauju rūbu“, kuris nedarko, o pabrėžia pastato istorijos padiktuotas formas.
Maironio g. 12stovinčio projekto „vizionierius“ ir atradėjas yra Karolis Aidulis, bendrovės „Reefo“ bendrasavininkas, kuris nepabijojo įmanomų rizikų imtis šio sudėtingo pastato renovacijos. Sužinojęs, jog pastatas parduodamas, K. Aidulis tarėsi su keliomis dizaino studijomis, panašaus mąstymo žmonėmis ir ieškojo pliusų, minusų, svarstė įvairias opcijas ir priėjo išvadų, kad verta.
Susisiekus su interjero dizainere Agne Stanikūnaite-Pociene prasidėjo pirmieji renovacijos darbai.
Koncepcija, gimusi ne iš karto
„Pirmą kartą pamačiusi objekto nuotraukas ir atvykusi į vietą pirmajai apžiūrai – netekau žado. Pats pastatas spinduliavo harmonija, jo natūralios bangos užbūrė ir norėjosi jį apglėbti ir išsaugoti, o ne naikinti ir išbjauroti, labai džiaugiuosi, kad mane pasirinko būti šio proceso dalimi“, – pasakojimą portalui Structum.lt pradeda interjero dizainerė Agnė Stanikūnaitė-Pocienė.
Pasak jos, naujojo „Palanga Dreams“ apartamentų komplekso dizaino koncepcija negimė iš karto. Pradžioje užsakovai norėjo pakankamai aiškaus „Art Deco“ stiliaus, bet po pirmųjų eskizų pasimatė, to pasirodė per maža. 1992 metų pastatas su savo istorija ir esamomis formomis interjere buvo galingesni už šį sumanymą, tad kūrybos vadovė atrado švelnesnę viziją ir užvedė ant kelio šio išskirtinio kūrinio gimimui.
Pagrindiniai aspektai, padiktavę vidaus erdvių sprendinius, pasak interjero dizainerės, buvo pats pastatas ir jo formos, taip pat buvęs interjeras, bei kūrybinė energija užplūdusi tuo metu.
„Man norėjosi kažko nematyto, efektingo, nestabdžiau savo kūrybinės energijos, net truputį pati pabijojau savo minčių, kad nelabai mane supras, nes konceptas tikrai nebuvo niekur neregėtas ir matytas. Tačiau surizikavau, o užsakovai pamatė ir išjautė viską taip pat kaip ir aš, suprato mano idėją“, – pasakoja A. Stanikūnaitė-Pocienė.
„Svarbiausia, kad nepabijojau rizikuoti, viskas tiesiog plaukte išplaukė. Po koncepto patvirtinimo, daugelis netikėjo, kad pavyks įgyvendinti tokias ambicijas, bet realiu pavyzdžiu ir daug sunkaus darbo pavyko įrodyti, kad viskas įmanoma.“
Minimalizmo kuriama harmonija
Kalbėdama apie spalvų ir medžiagiškumo pasirinkimą, Agnė Stanikūnaitė-Pocienė pasakoja negalėjusi neatiduoti duoklės pastato statybos metams būdingoms tekstūroms ir apdailai. Būtent todėl koridoriuose prie įėjimų į apartamentus matome vertikaliomis linijomis suformuotą dekoratyvinį tinką, kuris siejasi su pastatu ir vėliau persikelia ant likusių sienų savo struktūra ir dekoratyvumu.
Tinkas buvo pasirinktas nestandartinės šiltos pilkos spalvos, kuri aukštoms patalpoms suteikia jaukumo.
„Būtų buvę labai sunku šias senas pastato sienas išlyginti iki idealumo, todėl dekoratyvinio tinko sprendimas labai pasiteisino. Beje, šis dekoras yra labai populiarus ir šiuolaikiniuose interjeruose (jį daro ir su molio tinku, ir kitomis medžiagomis) ir tai mus priartina prie šiems laikams būdingų interjero apdailos sprendimų“, – sako A. Stanikūnaitė-Pocienė.
Interjero epicentras – aukšta centrinė dalis, kuri yra matoma iš visų koridorių, todėl tapo pati efektingiausia vieta. Tai tarsi išdidintas jau minėto vertikalaus koridorių sienų dekoro variantas, kuriame aiškiai matomos į viršų besistiebiančios linijos su LED apšvietimu.
„Kadangi pastatas ir jo natūralios formos jau savaime buvo labai išraiškingos, nenorėjau matyti jokių papildomų šviestuvų ir trikdančių harmoniją detalių, tad ieškojau būdų kaip viską išspręsti paslėptu apšvietimu. Tai labai pasiteisino, nes suteikė interjerui šiuolaikiškumo neapkraunant erdvių, o patekus į patalpas juntama didybė, aukštis, harmonija ir sinergija tarp atskirų elementų“, – teigia projekto interjero autorė.
Tam, kad suteikti erdvėms dekoratyvumo ir nepalikti per daug tuščio tūrio, hole matome didelio gabarito, pagal specialų užsakymą gamintus pakabinamus šviestuvus, kurių forma, tekstūra ir dizainas apjungia „seno ir naujo“ konceptą bei nuslopina LED apšvietimo poreikį, leidžia LED šviestuvus išlaikyti ramius ir antraplanius.
Pastato esybė išliko gyva interjere
„Šio projekto interjero dizainas, mano supratimu, buvo būtent grakščios, išraiškingos formos, kurioms buvo suteiktas naujas veidas. Pastate nelabai daug kas buvo likę, tad vertybė buvo patys tūriai“, – pasakoja A. Stanikūnaitė-Pocienė.
Visos pagrindinės pastato formos buvo išsaugotos: erdvės epicentras, formos, laiptai ir turėklai (atkurti tokie kokie buvo originalus), balkonai ir net langų iš holo į laiptines vietas interjero autoriai išlaikė tas pačias, tik suteikė jiems naujas formas. Negana to, išlikusi yra ir užuomina į buvusius stoglangius, tad A. A. Stanikūnaitė-Pocienė įsitikinusi, kad galima drąsiai teigti, jog pastato esybė išliko gyva.
„Ne paslaptis, kad pastatyti nauja neretai yra lengviau nei renovuoti sena, tuo labiau, kai kalbame apie tokio masto projektą, kaip „Palanga Dreams“ apartamentų kompleksas. Pradėjus darbus pamatėme daug niuansų, pradedant visų paviršių nelygumu ir kreivumu, baigiant naujų ergonominių reikalavimų pritaikymų, inžinerinių sistemų paslėpimu sename pastate. Kiekviename žingsnyje mus lydėjo įvairūs klausimai ir buvo ieškota sprendimų“, – pasakoja interjero dizainerė ir priduria: „Lengva tikrai nebuvo, kadangi viską teko spręsti nenaikinant originalios pastato esybės, bet visus galvosūkius pavyko išspręsti visos komandos dėka.“
Nenutrūkstamas kūrybos procesas
Paklausta iš kur semiasi įkvėpimo kurdama išskirtinio interjero dizaino projektus, Agnė Stanikūnaitė-Pocienė atsako, kad nenutrūkstamame kūrybos procese yra jau daugelį metų.
„Gyvenu dizainu, aktualijomis, natūraliai ateinančiomis idėjomis ir mintimis, nieko specialiai nedarau ir neieškau. Vos tik patekus į patalpą ir pakalbėjus su užsakovu daugiau ar mažiau žinau ką turiu daryti. Lieka tik rasti laiko prisėsti ir padaryti visus eskizus, suruošti informaciją, atmesti nevykusias idėjas iš kurių gimsta nauji gražūs sprendimai, pritaikyti būtent tam objektui su kuriuo tuo metu dirbu.
Stengiuosi perimti visą užsakovo energiją ir įsigilinti į jo poreikius, nes suprantu, kad jo poreikiai yra svarbiausi, o ne mano savanaudiškas noras padaryti iš kiekvieno objekto „meno kūrinį“. Kai susitinka (kaip šiuo atveju) ir dizaineris su ambicija, ir užsakovas nebijantis iššūkių – gauname tokį rezultatą, kuris priverčia aiktelėti, stebėtis ir analizuoti. Labai tikiuosi, kad šis kūrinys nebus trumpalaikis ir išliks daugelį metų nepakitęs!“, – sako A. Stanikūnaitė-Pocienė.
Skaitykite visą straipsnį čia.
